Menas ir tikėjimas susijungė: tėvas Schörghoferis apie savo aistrą

Menas ir tikėjimas susijungė: tėvas Schörghoferis apie savo aistrą

Tėvas Gustavas Schörghoferis, gimęs Zalcburge, per kelis dešimtmečius įsitvirtino kaip svarbi asmenybė meno ir tikėjimo sankirtoje. Būdamas jėzuitų bažnyčios, vienos iš didžiausių Vienos baroko bažnyčių, rektorius, jis yra atsakingas ne tik už šio kultūros paveldo priežiūrą ir priežiūrą, bet ir už šiuolaikinio meno propagavimą per daugybę parodų ir projektų.

Schörghoferis gimė Zalcburge 1953 m. ir užaugo tiesiai ant didingos Hohensalzburg tvirtovės, kur ankstyvame amžiuje susipažino su menu. Šios patirtys suformavo jį ir paskatino studijuoti meno istoriją bei klasikinę archeologiją pas Wilhelmą Messererį ir Hansą Walterį. 1981 m. įstojo į jėzuitų ordiną, kur studijavo filosofiją ir teologiją, kol 1988 m. buvo įšventintas į kunigus. Tada jis priėmė iššūkį ir nuo 1988 iki 1997 m. tapo žurnalo „Decision“ vyriausiuoju redaktoriumi, o po to keletą metų dirbo klebonu Lainz-Speising mieste.

Vienas iš svarbiausių jo karjeros momentų yra jėzuitų fojė – nedidelės galerijos jėzuitų bažnyčioje, kuri nuo 1999 m. dirba su šiuolaikiniais menininkais, valdymas. Šis bendradarbiavimas yra platforma tyrinėti menines raiškas dvasinėje sistemoje. Schörghoferis įžvelgia įdomių meno ir tikėjimo santykių sąsajų, net jei šios dvi sritys ne visada tiesiogiai susijusios.

Meno rezonansas tikėjime

Nepakeičiama Schörghoferio kūrybos dalis yra meno vaidmens religiniuose ir filosofiniuose diskursuose nagrinėjimas. Jis yra giliai įsitikinęs, kad šiuolaikinis menas gali turėti balsą tarpkultūriniame ir tarpreliginiame dialoge. „Menas ir bažnyčia“ yra svarbus atskaitos taškas šiame kontekste. Šis ekumeninis žurnalas skirtas dabartinėms meno ir architektūros pozicijoms ir nušviečia jų įtaką tikėjimui. Ji analizuoja, kaip šiuolaikiniai bažnyčių pastatai ir meniniai projektai keičia pagrindinį krikščioniškosios tradicijos turinį ir taip pabrėžia svarbų ryšį tarp religijos ir šiuolaikinės kūrybos.

Schörghoferio aistra menui taip pat atsispindi jo pasišventime pažvelgti į senus šedevrus nauju būdu. Pavyzdžiui, jis aštuonias valandas praleido prie Caravaggio paveikslo, kad geriau suprastų jo gylį ir prasmę. Tai byloja apie jo įsitikinimą, kad įsitraukimas į meną gali atverti gilesnę dvasinę dimensiją.

Muzikiniai akcentai ir vaizdai

Dar vienas šios dienos pokalbio akcentas, kuris vyko 14.05 val. Jėzuitų bažnyčioje, buvo muzikinis pasirodymas. Į grojaraštį įtraukta Heinricho Ignazo Franzo Biberio kūrinių ir sukurtas darnus meno ir tikėjimo ryšys su tokiomis kompozicijomis kaip „I. Mariae Anunciation – Sonata Nr. 1 iš „Rožinio sonatos“. Tokie solistai kaip smuikininkas Danielis Sepec ir muzikantai Hille Perl, Lee Santana ir Michael Behringer pasirūpino, kad švytinti bažnyčios akustika sukurtų ypatingą atmosferą.

Tėvas Gustavas Schörghoferis išlieka pagrindine figūra Vienoje, vaidinantis pagrindinį vaidmenį tiek meno scenoje, tiek religiniame gyvenime. Jo atsidavimas šiuolaikiniam menui ir kultūros vertybių išsaugojimui rodo, kad ryšys tarp meno ir dvasios yra ne tik gyvas, bet ir būtinas. Remdamas tokias iniciatyvas kaip Jėzuitų bažnyčia ir Jėzuitų fojė, jis atveria duris kūrybinėms ir dvasinėms diskusijoms.

Norėdami gauti daugiau informacijos apie jo įspūdingą karjerą ir projektus, galite apsilankyti [oe1] ir [jesuiten.org] bei naršyti diskusijų skatinimo platformoje [kunst-religion.de].