Teatras pereinant: Castorfas, Jelinek ir originalumo paieškos!

Teatras pereinant: Castorfas, Jelinek ir originalumo paieškos!

Daug kas vyksta mūsų teatro gyvenime, ir ne tik Vienoje. „Wozzeck“ pasirodymas neseniai buvo atnaujintas Berlyne po 14 metų, vadovaujant Christianui Thielemannui. Didelis perversmas, pakurstantis emocijas. Tuo pat metu Provanso Eksas švenčia sėkmę su „Salome“ ir „Butterfly“. Kas toliau? „Turandot“ pastatymas laukiamas Frankfurte, o Hamburge taip pat laukia įdomių projektų. Tačiau lieka klausimas, kuria kryptimi vystysis teatras vokiečių kalba.

Pastaruoju metu sustiprėjo balsai, kritikuojantys dabartinį teatro kraštovaizdį. Vokiškai kalbantis teatras susiduria su daugybe silpnų postdraminės įkūrėjų kartos imitatorių. Tai tokie veikėjai kaip Frankas Castorfas, Elfriede Jelinek ir Christophas Schlingensiefas, kurie neišvengiamai iškyla diskusijoms. 1951 m. Rytų Berlyne gimęs Castorfas laikomas savo amato meistru, kuris žino, kaip sąmoningai kurti savo teatrą. 1992–2015 m. dirbo Volksbühne Rosa-Luxemburg-Platz meno vadovu ir yra glaudžiai susijęs su postdraminio teatro judėjimu.

Kova už originalumą

Jauniems režisieriams šiais laikais nelengva. Kova dėl dėmesio vis dar yra kasdienybė norint užsitikrinti įsipareigojimus. Teatro vadovai ir funkcijų skyrius reikalauja besąlygiško originalumo. Tai gali atrodyti įdomiai, tačiau tai ne visada lengva įgyvendinti. Žvilgsnis į Berlyno Schaubühne „milžinišką epochą“, kurioje žiūrovus sužavėjo tokie režisieriai kaip Peteris Steinas, Klausas Michaelas Grüberis ir Lucas Bondy, rodo, kad kažkada buvo švenčiama kur kas daugiau ansamblinio darbo ir namų charakterio.

Įdomu tai, kad puikūs aktoriai, žinomi kaip transformatoriai, yra mažiau paklausūs nei prieš kelis dešimtmečius. Be to, kalbėjimo kultūra suvokiama kaip katastrofiška. Naktinė „nusikaltimo vieta“ buvo paminėta kaip akustinio nesuvokimo ir nerimą keliančių garsų pavyzdys – problema, kuri paliečia ne tik kriminalinius serialus, bet ir daugelį teatro pastatymų.

Postdraminis teatras ir jo iššūkiai

Postdramatinis teatras, kuris nuo devintojo dešimtmečio įsitvirtino kaip su spektakliu susijusi forma, yra aiškus nukrypimas nuo tradicinio šnekamojo teatro. Šį terminą 1999 m. sukūrė Hansas-Thiesas Lehmannas ir parodo, kaip socialiniai klausimai ir postmodernūs filosofiniai diskursai integruojami į kūrinius. Ypač įdomi nauja tendencija į dokumentikos estetiką ir įvairių diskursų – nuo ​​kasdienybės iki specialių temų – integravimą.

Pastaraisiais metais šiuolaikinėje dramoje grįžtama prie realistinės estetikos, vadinamos „post-postdramatiniu teatru“. Tokie pokyčiai rodo, kad posūkis į realizmą turėtų būti suprantamas ne kaip žingsnis atgal, o kaip nauja teatro atmaina.

Teatro kūrėjų iššūkiai yra įvairūs: jie turi nuolatos išradinėti save, kad išliktų aktualūs šiandienos šiuolaikiniame kontekste. Tačiau kaip šis aktualumo siekimas pasireiškia praktikoje? Tai dar reikia pamatyti, bet vienas dalykas yra tikras: teatras ir ateinančiais metais išliks įdomia žaidimo vieta.