Edgaro Wrighto filmas Bėgantis žmogus: įspūdingas, bet emociškai plokščias!

Edgaro Wrighto filmas Bėgantis žmogus: įspūdingas, bet emociškai plokščias!

Šiandien, 2025 m. lapkričio 17 d., pokalbių tema – Edgaro Wrighto režisuota „Bėgančio žmogaus“ interpretacija. Už įspūdingą 110 milijonų dolerių sukurtą filmą pristatomi neonu tviskantys miestai ir dinamiški sekimo kadrai, kurie sužavi žiūrovus.

Pirmoje filmo pusėje pagrindinis veikėjas Benas Richardsas, kurį įkūnija Glenas Powellas, yra įmestas į distopinę televizijos laidą, kurioje jį medžioja būrys žudikų. Jaudinančias sekas papildo pokalbių šou elementai ir jaudinantys užsiėmimai, o pasaulio kūrimas atrodo sudėtingas, bet ne visiškai nuoseklus. Daugelis istorijos aspektų lieka nepaaiškinami ir kelia klausimų.

Dramaturginiai ir stilistiniai sprendimai

Antrame veiksme filmas sulėtėja, todėl pradinis jaudulys ir vizualinis reginys išnyksta. Čia išbandomas filmo emocionalumas, nes medžiaga už fasado pasirodo gana plona. Nors yra satyrinių originalo elementų, kurie rodo žiniasklaidos isteriją ir sensacingumą, naujame kontekste jie atrodo sutramdyti ir nuspėjami.

Šios versijos nukrypimas nuo ciniškos knygos pabaigos iki įkvepiančio finalo suteikia pasakojimui naujo skonio, tačiau nepavyksta pasiekti emociškai gilaus originalo elemento. Glenas Powellas stengiasi rasti pusiausvyrą tarp išgyvenusio ir tragiško herojaus charakterio raidos požiūriu.

Techninis blizgesys ir emocinė tuštuma

Techniškai „Bėgantis žmogus“ yra puikus; ir kameros darbas, ir montažas, ir muzika kokybiški. Poveikis įspūdingas, bet dažnai pasigenda emocinio gylio, kurį galėjo turėti originalo ambivalentiškumas. Filmas bando save pozicionuoti kaip kritinę distopiją ir blokbasterį, tačiau nepavyksta iki galo pasiekti nė vieno tikslo. Nors stilistiškai jis išlieka gerai surežisuotas ir audiovizualiai svaiginantis, žiūrovas netrunka atpažinti jo emocinį plokštumą.

Distopija, kurioje vyksta ši istorija, gali būti apibūdinama klasikiniais bruožais, tokiais kaip valstybės kontrolė, smurtas ir sekimas. Šie elementai suformavo daugybę filmų, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Metropolis“ ar „1984“, yra vienos žinomiausių distopijų. Jie įspūdingai parodo, kaip socialinės struktūros gali vystytis apgailėtinomis sąlygomis. Distopiniuose filmuose dažnai kalbama apie diskriminaciją, aplinkos taršą ar technologijų plėtros keliamus pavojus – aspektus, kurie taip pat pastebimi „Bėgančiame žmoguje“, nors ir ne visada įtikinamai įgyvendinami. Kitos distopijos klasikos apima „Bėgio ašmenis“ ir „Bado žaidynių“ serijas, kurios iliustruoja, kas gali nutikti, kai visuomenė patiria spaudimą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Wrighto filmas „Bėgantis žmogus“ siūlo jaudinantį vizualinį potyrį, tačiau tuo pat metu jam trūksta emocinės gelmės, kuri galėtų sužavėti publiką. Tad belieka laukti, ar ir kaip filmą sutiks žiūrovai ir ar jis gali pasiekti kultinį pradinės versijos statusą, ar ne.

Norėdami gauti daugiau informacijos apie distopiją ir jos pritaikymus filmams, galite pažvelgti į Wikipedia.